Faktinės aplinkybės
Direktyva 2003/88 nustato pareigą valstybėms narėms užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinius teisės aktus.
Po avarijos, į kurią ponia Dominguez papuolė kelionės iš namų į darbą metu ir dėl kurios ji negalėjo dirbti, ji pateikė Prancūzijos teismams ieškinį, prašydama už šį laikotarpį suteikti jai 22,5 dienos mokamų atostogų, o šio prašymo nepatenkinus, – sumokėti piniginę kompensaciją. Pareiškėja teigė, kad su šiam nelaimingam atsitikimui turėtų būti taikomos tos pačios nuostatos kaip ir nelamingam atsitikimui darbe.
Prancūzijos kasacinis teismas kreipėsi į ETT klausdamas, ar Prancūzijos teisės aktai, kurie nustato teisę į kasmetines mokamas atostogas su sąlyga, kad darbuotojas dirbo ne mažiau kaip 10 dienų per referentinį laikotarpį tam pačiam darbdaviui, yra suderinami su Direktyvos nuostatomis.
Sprendimas
Pirma, ETT nusprendė, kad Direktyvoje 2003/88 nedaromas skirtumas tarp darbuotojų, per referencinį laikotarpį nesančių darbe dėl laikinojo nedarbingumo atostogų, ir faktiškai per šį laikotarpį dirbusių darbuotojų. Sekdamas šį teiginį, Teismas nustatė, kad, kalbant apie darbuotojų, kuriems teisėtai suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, teisę į mokamas kasmetines atostogas, kuri pagal šią direktyvą suteikiama visiems darbuotojams, valstybė narė negali šiai teisei nustatyti reikalavimo faktiškai būti išdirbusiam šios valstybės nustatytą referencinį laikotarpį.
Antra, Teismas nurodė, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į aptariamos direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi SESV 249 straipsnio trečios pastraipos. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visą nacionalinę teisę ir taikydamas nacionalinėje teisėje pripažintus aiškinimo metodus, turi patikrinti, ar jis gali šią teisę aiškinti taip, kad būtų galima darbuotojo nebuvimą darbe dėl vykstant į jį patirto nelaimingo atsitikimo prilyginti vienam iš šiame Darbo kodekso straipsnyje minimų atvejų. Jeigu taip aiškinti negalima, nacionalinis teismas, atsižvelgęs į atsakovų pagrindinėje byloje teisinį statusą, turi patikrinti, ar prieš juos galima remtis Direktyvos tiesioginiu veikimu. Jeigu nacionalinis teismas nepasiekia Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje numatyto tikslo, dėl nacionalinės teisės neatitikimo Sąjungos teisei nukentėjusioji šalis gali remtis Sprendimu Francovich ir kt. (C-6/90 ir C-9/90), kad prireikus gautų patirtos žalos atlyginimą.
Daugiau informacijos galite rasti
čia.
Atgal į naujienų sąrašą